|
Бармина Людмила Спит сиреневая роскошь Расплескавшись по садам, А над нею выгнув рожки Светит месяц - хулиган. И в тиши ночи прекрасной Аромат пьянит густой, Словно, кто рукою властной Льет в бокалы тот настой. Волшебство иль может чудо? Или Божья благодать? Эту роскошь не забуду, Что мешала ночью спать. |
Alyvų miega prabanga Pasklidusi po sodą seną, Virš jų, akies kraštu staiga, Matau mėnulį - chuliganą. Ir ramume svaigios nakties Pasijunti teatro ložėje, Lyg kas nematomas, išties, Jums pila į taures ambroziją. Magija, stebuklai ima viršų, Taip dieviška naktis prabėga, Šios prabangos aš nepamiršiu, Nakties, kai šitaip nesimiega. Išvertė Povilas Karoblis |
2021 m. vasario 16 d., antradienis
Alyvų miega prabanga
Vasara bus per kraštus
|
І буде літо. Через край зірвуться сині дужі ріки. Облиш все зайве, відпускай - зірвемось всі у вирій дикий. Гаряче сонце потече, налиє нас теплом по вінця. Миттєво пристрасть обпече грайливим сяйвом у зіницях. Проллється медом літня ніч, сипне на трави діаманти... Людина повна протиріч, в яких так легко заблукати. І буде спека, і вогонь - стихії стримати не сила. Пора терпких, п’янких безсонь вдихне життя у наші крила... А поки сніжно і зима скувала нас в кайдани білі, зігрій червоного вина... й затерплі губи онімілі. |
Vasara bus per kraštus ir upės veršis patvinę. Palikę kvaršatį ir kaltus, nersim į sūkurį tą laukinį. Karščiu saulutė apsivilks, pils šilumą tą ilgesingą. Aistra akimirksniu nutvilks spindėjimu vyzdžių žaismingu. Naktis čia liesis medumi, žoles nubers ji briliantais... Tik žmonės abejonių lydimi, supainiotų netgi atlantus. Ugninis šuoras įtaigus - stichijų rodantis galybę. tas laikas nẽmigos svaigus, sparnams įkvėps gyvybės ... Kol kas tik sniegas ir žiema laiko vis šalčio retežiuos, vis gi vyno saldi šiluma, stingusias lupas nudažo. Išvertė Povilas Karoblis |
2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis
2019 m. sausio 7 d., pirmadienis
Tatjana Lavrova. Noriu susikviesti draugus
|
Так хочу я в гости пригласить
друзей,
Жизнь с друзьями вдвое, втрое
веселей!
Позову Надежду. Без неё никак!
Веру и Терпенья
- с ними боль-пустяк!
Посажу я Счастье во главу угла,
Позову Заботу, чтобы берегла.
Мудрость приглашу я, чаю заварю,
Оптимизм и Юмор
- я же их люблю!
Можно Страсть и Верность, и
задорный Смех!
И Любовь, и Гордость - стол
накрыт для всех!
А ещё бы Нежность, Радость и Тепло,
И ещё Удачу, чтоб чуть-чуть везло!
Можно и с Мечтою иногда дружить,
Ну, и со Здоровьем, чтобы жить да жить.
Татьяна Лаврова
|
Noriu
susikviesti aš savus draugus,
Šitam
vakarėly tikrai linksma bus!
Pasikviesiu
Viltį, nes žlugčiau aš be jos,
Tikėjimą, Kantrybę – jie skausmą pakavos.
Pasisodinsiu
Laimę į garbingiausią kampą,
Rūpestį
šalimais – te sargu josios tampa!
Išmintį
sodinsiu, kaisiu jau arbatą,
Ir Humorą – nes myliu, Dievulis šitai
mato!
Aistrą
dar, Ištikimybę ir užkrečiantį Juoką!
Meilę, Išdidumą – juk nebus daugoka?
Dar Šilumą, Švelnumą, jei jie tiktai galės,
O koks
gi vakarėlis be draugiškos Sėkmės?
Norėčiau
prisikviesti nors retkarčiais Svajonę,
Ir,
žinoma, Sveikatą, nėra čia abejonių.
Išvertė
povils, 2019
|
2018 m. gruodžio 29 d., šeštadienis
Eduardas Asadovas. Gruodžio 24-oji
ЭДУАРД АСАДОВ. 24 ДЕКАБРЯ
Этот листочек календаря
Особенным кажется
почему-то.
Двадцать четвертое декабря
-
День прибавился на минуту!
Вчера еще солнце щурило
глаз.
Так, словно было на всех
надуто.
И вдруг улыбнулось. И день
сейчас -
Семь часов и одна минута!
...
А довелось ли тебе познать
Любовь настоящую, но
несчастливую,
Сначала - большую, сначала
- красивую,
Потом - словно плеть:
оскорбительно-лживую,
Такую, что лучше не
вспоминать?!
И было обиду ни смыть, ни
измерить.
Казалось, все лживо: и мрак,
и свет.
Что честных людей уже в
мире нет
И больше нельзя ни любить,
ни верить.
И дичью казались любые
страсти,
Все ведь кругом для себя
живут,
А те, что кричат о любви и
счастье,-
Либо ломаются, либо лгут!
...
Помнишь, как вдруг ты
светло проснулся?
Нет, боль не прошла, не
исчезла, нет!
Но ты точно к людям вдруг
потянулся,
От доброй улыбки не
отвернулся,
А как-то тепло посмотрел в
ответ...
Нет, нет, спохватись, не
смотри уныло,
Себя не брани, не пугайся
зря.
Это в душе твоей наступило
Двадцать четвертое
декабря!
Чувствуешь: беды отходят
прочь,
Сердце легким стучит
салютом...
Кончилась самая длинная
ночь,
День прибавился на
минуту!
|
Eduardas Asadovas. Gruodžio 24-oji
Kalendoriaus lapelį kilnoju,
Ypatingas turėtų jis būti.
Gruodžio dvidešimt ketvirtoji -
Kai diena atgauna minutę!
Buvo saulė kažkur pradingus.
Tarsi ant pasaulio siuto.
Štai - šypsos. Ir diena jau pailgus:
Septynios valandos ir minutė!
...
Ar pasisekė kada patirti
Tikrą meilę, bet nelaimingą,
Iš pradžių didelę ir žavingą
Paskui – kaip rimbas: melagingą.
Kaip išgyventi šitą kirtį?!
Nuo nuoskaudos gali tu suanglėti.
Sumeluota tamsa, ir šviesa.
Ir negalima bus jau tikėti,
Kad žmonių dar teisingų esą.
Tau rodos, meilė laukinė savaime,
Visi aplink, savimi tik alsuoja,
Kas skelbia meilę ir laimę -
Apsimeta arba meluoja!
...
Nors skausmas dar nepraėjęs,
Bet staiga pabundi nušvitęs?
Nes tave vėl traukia žmonės,
Jie vėl tau kažkiek malonūs,
Kaip ir tas ypatingas rytas...
Nejau nevilties dar norėta?
Tik nesikrims, kad šviesai aukoji.
Taip randasi tavyje iš lėto
Gruodžio dvidešimt ketvirtoji!
Jauti: bėdos tirpsta kaip snaigės,
Širdis skelbia jau naują būtį ...
Pati ilgiausia naktis baigės,
Diena atgavo minutę!
|
2018 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)