Šį eilėraštį parašiau 1964 m. pabaigoje, kai mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos
klasėje.
Mano draugas Alfonsas tais metais, baigęs vidurinę, įstojo į Klaipėdos jūreivystės
mokyklą. Per atostogas aplankė mus visam savo uniformos gražume. Jam ir
parašiau šias kiek naivokas, bet nuoširdžias eiles. Aš eilėraštį buvau
praradęs, bet anų senų laikų draugė man jį ką tik atsiuntė. Ačiū Tania.
Kartą mačiau tavo jūrą
Ir žavėjaus žuvėdra balta.
Ragavau aš jos vandenį sūrų,
Ji banga glamonėjo šalta.
Man tik kartą, o tau visą laiką
Žuvėdra mojuoja sparnais,
Jūra sūnum tave
laiko,
Tu žvelgi
horizontan, šypsais.
Mes svajojome tapt kapitonais,
Aplankyt
tolimiausius kraštus
Ir štai pasitikti
svajonės
Išėjai tu, drauguži
brangus.
Su jūra tu jau
nesiskirsi,
Mane - kiti
vieškeliai ves,
Bet žinau, kad draugų neapvilsi,
Kaip ir mes
neapvilsim tavęs.
Jis atsirado todėl, kad lietuvių literatūros mokytoja uždavė visiems parašyti kokį nors eilėraštį. Jis pilnas tuometinių klišių, bet vis tiek eilėraštis. Šypsenėlė.
